Kodėl pasitikrinti save geriau nei perskaityti dar kartą

Mokymosi mokslas

Žymėjimas ir perskaitymas atrodo kaip mokymasis. Penkiasdešimt metų atminties tyrimų rodo, kad tai vieni silpniausių dalykų, kuriuos galite daryti, – o paprasta viktorina yra viena galingiausių priemonių.

Paklauskite daugumos žmonių, kaip jie kartoja, ir išgirsite tą patį atsakymą: perskaito medžiagą, tada perskaito dar kartą, galbūt su žymekliu rankoje. Tai atrodo kaip darbas ir atrodo, kad veikia – su kiekvienu kartu tekstas tampa vis pažįstamesnis. Būtent šis jausmas ir yra problema. Pažįstamumas nėra tas pats, kas atmintis, o strategijos, dėl kurių mokytis atrodo lengva, paprastai palieka mažiausiai.

Alternatyva turi neįspūdingą pavadinimą – prisiminimo praktika, arba „testavimo efektas“, – ir stulbinamai daug ją paremiančių įrodymų. Idėja paprasta: užuot vėl dėję informaciją į galvą perskaitydami, ją ištraukiate patys save tikrindami. Būtent fakto prisiminimas ir sustiprina jo atmintį. Skaitymas pasyvus; prisiminimas – tai treniruotė.

Eksperimentas, kuris viską apvertė

Esminį įrodymą pateikė kognityvinių mokslų tyrėjai Henry Roedigeris ir Jeffrey Karpicke 2006 m. straipsnyje žurnale Psychological Science. Studentai perskaitė trumpus prozos tekstus, o tada arba mokėsi juos dar kartą, arba laikė paprastą prisiminimo testą be grįžtamojo ryšio – be vertinimo, be atsakymų, tik pastanga prisiminti. Po to jie buvo testuojami po skirtingo laiko: po penkių minučių, po dviejų dienų arba po savaitės.

Trumpojo laikotarpio rezultatas suklaidina visus. Po penkių minučių studentai, kurie tekstą perskaitė dar kartą, pasirodė šiek tiek geriau. Jei tyrimas būtų tuo ir baigęsis, perskaitymas atrodytų kaip nugalėtojas. Tačiau svarbi atmintis matuojama dienomis, ne minutėmis, – ir po savaitės vaizdas smarkiai apsivertė. Save tikrinę studentai prisiminė gerokai daugiau, aplenkdami perskaičiusiuosius maždaug dvidešimčia procentinių punktų.

Tai, kas tą akimirką atrodė veiksmingiau, pasirodė esanti prastesnė strategija viskam, ką iš tikrųjų reikia atsiminti.

Tai ne tik faktų kalimas

Pagrįstas prieštaravimas būtų, kad prisiminimo testas padeda tik su mechaniškai įsimenamais faktais – tinka datoms ir apibrėžimams, bet nieko neduoda tikram supratimui. 2011 m. tyrimas žurnale Science, vėl Karpicke’s kartu su Janell Blunt, tai patikrino. Jie supriešino prisiminimo praktiką su „išplėtotu mokymusi“ naudojant sąvokų žemėlapius – metodu, kuris turėtų ugdyti gilų, susietą supratimą.

Prisiminimo praktika laimėjo, ir ne tik paprasto prisiminimo užduotyse. Ji taip pat lėmė geresnius rezultatus klausimuose, kuriuose studentams reikėjo daryti išvadas ir sieti idėjas, apie kurias jų niekada tiesiogiai neklausė. Praktikuojantis informaciją ištraukti tikram supratimui buvo padaryta daugiau nei metodu, specialiai sukurtu jam ugdyti.

Populiariausi metodai yra mažiausiai veiksmingi

2013 m. penkių tyrėjų komanda, vadovaujama Johno Dunlosky, žurnalui Psychological Science in the Public Interest apžvelgė įrodymus apie dešimt įprastų mokymosi metodų ir įvertino, kaip gerai kiekvienas iš tikrųjų veikia. Rezultatai tyliai, bet negailestingai įvertina tai, kaip daugumą mūsų mokė mokytis.

Aukščiausią „didelio naudingumo“ įvertinimą pelnė du metodai: savęs testavimas ir išskaidytas mokymasis (mokymosi paskirstymas laike, užuot viską kalus paskutinę minutę). O mažo naudingumo metodai? Žymėjimas, pabraukimas, perskaitymas ir santraukų rašymas – būtent tie, kurių dauguma mokinių griebiasi pirmiausia. Pats populiariausias kartojimo būdas pasaulyje kartu yra vienas mažiausiai veiksmingų.

Kodėl sunkumas padeda?

Paradoksalu, bet esmė yra būtent pastanga. Psichologas Robertas Bjorkas tai vadina „pageidaujamais sunkumais“: sąlygomis, dėl kurių mokytis tą akimirką atrodo sunkiau ir lėčiau, bet atmintis tampa stipresnė ir ilgalaikiškesnė. Mėginimas prisiminti atsakymą – net ir nesėkmingas, o tada jį pamačius – duoda daugiau nei sklandus to paties atsakymo perskaitymas puslapyje. Lengvumas atrodo kaip pažanga; sunkume ir vyksta mokymasis.

Dėl to perskaitymas toks viliojantis. Kiekvienas kartas atrodo lengvesnis už ankstesnį, ir tą sklandumą palaikome meistriškumu. Prisiminimo praktika išsklaido iliuziją: tą akimirką, kai bandote ką nors prisiminti ir negalite, gaunate sąžiningą, tiesioginį grįžtamąjį ryšį apie tai, ką iš tikrųjų žinote.

Kaip tai taikyti praktiškai

Tyrimai nurodo kelis konkrečius įpročius, kurie pranoksta žymeklį:

Užverskite knygą ir užduokite klausimus. Perskaitę skyrių, nusukite žvilgsnį ir užrašykite viską, ką prisimenate, arba atsakykite į kelis klausimus apie jį. Svarbus prisiminimas, ne perskaitymas.

Korteles naudokite prisiminimui, ne atpažinimui. Prieš apversdami kortelę, priverskite save pateikti atsakymą. Vien atpažinti teisingą atsakymą sąraše yra kur kas silpniau nei jį sugeneruoti nuo nulio.

Paskirstykite laike. Dešimt minučių savitikros trimis skirtingomis dienomis pranoksta trisdešimt minučių vienu prisėdimu. Išskaidytas mokymasis neatsitiktinai buvo kitas „didelio naudingumo“ nugalėtojas.

Leiskite sau suklysti. Nepavykęs bandymas prisiminti, po kurio pamatote teisingą atsakymą, – vienas galingiausių mokymosi momentų. Klaidingi atsakymai nėra iššvaistyti – jie ir yra mechanizmas.

Viktorina visą laiką buvo priekyje

Visame tame slypi graži ironija. Viktorina – ilgai laikyta nuobodžiu dalyku pabaigoje, vertinimu, testu, kuriam kartojate, – pasirodo esanti viena geriausių priemonių pačiam mokymuisi. Kiekvienas klausimas – mažas prisiminimo veiksmas, o būtent tai, pasak tyrimų, kuria ilgalaikę atmintį.

Tokia ir yra visa Yippito idėja: paversti temą, užrašus ar pamoką greita, nieko nerizikuojančia viktorina, kurią klasė ar draugų grupė žaidžia kartu. Ji paverčia prisiminimo praktiką bendra ir greita – o kai tai žaidimas, ji visai nebeatrodo kaip testas. O tai, pasirodo, ir yra esmė.

Šaltiniai

• Roediger, H. L., & Karpicke, J. D. (2006). Test-Enhanced Learning: Taking Memory Tests Improves Long-Term Retention. Psychological Science, 17(3), 249–255.
• Karpicke, J. D., & Blunt, J. R. (2011). Retrieval Practice Produces More Learning than Elaborative Studying with Concept Mapping. Science, 331(6018), 772–775.
• Dunlosky, J., Rawson, K. A., Marsh, E. J., Nathan, M. J., & Willingham, D. T. (2013). Improving Students’ Learning With Effective Learning Techniques. Psychological Science in the Public Interest, 14(1), 4–58.